lonaja

Norėčiau turėti viltį.... Tačiau aš jos neturiu....Gyvenimas yra sunkus, o ypač tada, kai atsikratai iliuzijų. Iliuzijų apie žmones, gyvenimą, santykius, prasmę. Supranti, kad viskas ką tu matei, kuo buvai įsitikinusi pasirodė esą melas. Tada apima pyktis, liūdesys, neviltis. Supranti, kad žmonės iš tavęs nori to ko negali jiems duoti, o ir pati nori to ko tau žmonės duoti negali. Tiesiog nenori, negali ar nemoka. Tiesiog belieka priimti taip kaip yra ir tikėtis, kad tai padės susitaikyti su tikrove, atmesti visas iliuzijas ir gyventi toliau. Belieka tik atsiprašyti žmonių, kurių nesupratai, kuriems negalėjai duoti tai ko jie nori, priimti tokius kokie jie yra. Tokius įvairius ir daugialypius, tokius nuobodžius ir nuspėjamus, kartais keistus ir nepritampančius. 
Ir tada tau belieka tik garsiai ištarti: "atleiskit, bet mums nepakeliui". 

Už viską tenka gyvenime mokėt: už gerus, už blogus, už nepadarytus darbus. Dažnai už duotą avansu šansą, kurio neišnaudoji, o jei išnaudoji, bet pamiršti padėkoti. Tik kai ateina metas mokėti ir skaudžiai mokėti, supranti, kad dabar iš tavęs bus atsiimta su kaupu.. Ir ne dešimt, ne šimtą procentų, o daugiau. Belieka tik kaltinti save, kitus, Dievą, likimą, galų gale aplinką, bet vis tiek reikia mokėt ir niekur nedingsi. Galvoji, kad viską padarytum kitaip, geriau, bet kai vėl tau duoda šansą, tu vėl darai tą patį. Nepasimokai nei iš savo, nei iš svetimų klaidų. Ir vėl viskas iš naujo. Ratas užsidaro, o tu lieki vienas galvodamas, kad "na kitą kartą bus kitaip". Tačiau...

Dirbdama vis galvoju: kodėl žmonės kerštauja vienas kitam? Ar tikrai būna lengviau "ant dūšios", kai imi ir atkeršiji? Už blogas mintis, už įžeidimus, už konfliktus.. Ar tada gali toliau gyvent, ar įvykdžius keršto planą pasidaro lengviau? O gal kaip tik imi gailėtis, o gal nusiramini?
Man kartais norisi atkeršyti, bet imu ir pagalvoju, kad vis tiek kankinsiuos ir po to bus blogiau, bet...Bet kai neatkeršiji tai irgi yra blogai, nes ta mintis neduoda ramybės ir dar blogiau jautiesi, kai kerštas veržiasi net "pro ausis". Viena proto pusė suvokia, kad kerštas griauna tavo vidų, bet kita pusė tiesiog nori įvykdyti, kad nusiramintų. Čia panašiai kaip Buridano asilui, kuris stovėjo tarp dviejų šieno kupetų ir nudvėsė iš bado. Tai taip ir aš esu pasimetus tarp noro atkeršyti ir to nedaryti. Matyt arba turiu susitaikyt, arba imti ir atkeršyti. Tik kažin kas geriau?

Kadangi turiu pakankaimai energijos ir nepasakyčiau, kad labai geros, tai nusprendžiau "išsikrauti". Ir "išsikrauti" ne ant žmonių, o ant tam skirtų sportinių inventorių tai yra nusprendžiau lankyti boksą ir "nuleisti garą" ant bokso kriaušės:)
Taigi išmoksiu boksuotis ir tada...uuu saugokitės visi pašlemėkai:)

Visi rėkia, visi turi nuomones dėl įvykių Kaune: vieni palaiko vieną pusę, kiti kitą ir t.t ir t.p. Bet ką daryti žmogui, kai Temidė akla ir kurčia, kad siūlymas kastruoti pažeidžia nusikaltelių, kaip žmonių teises? O vaikų teises šitie urodai nepažeidžia, ar jų psichikos nesužaloja? Tokiems nupjaučiau ir sukiščiau jų penius į burną ir dar užsiūčiau, kad atsimintų visą gyvenimą.
Nepateisinu žudyniu, bet pasvarstykim kas gali apginti žmogų: 1) teisėsauga, kaip matome, yra kurčia ir akla. Rūpinasi, kaid jų pačių neišdulkintų. Vadinasi pagalbos iš jų nesulauksi.
2) bažnyčia pati ilindusi į pedofilijos skandalus ir iš jų negali išbristi. Tuos kunigus tik perkelinėja iš vienos vietos į kitą ir tiek tos teisybės ir paguodos.
3) Dievas per aukštai danguje, kad pasiektų tokius antžmogius.  Naujasis testamentas moko "jei sudavė per vieną žandą, atsuk kitą". Ką tai reiškia? Ogi tai, kad jei tave ar tavo artimą nuskriaudė, tai jam reikia atleisti. Atleisti galėtų nebent visiškas idiotas.
Vadovaujantis Senuoju testamentu, tai žudynės turėtų būti pateisintos, nes ten parašyta "akis už akį, dantis už dantį".
Ir kas tada belieka vargšui žmogui, kuris neturi užtarimo nei danguje, nei žemėje? Ogi įvykdyti teisingumą savom rankom. Taigi rezultatą matom.
Visa problema, kad aukščiausiosios institucijos nemoka prisiimti kaltės, kad žiūri rašytinės raidės, bet ne žmoniškumo, kad nuo viršūnės iki apačios viskas yra supuvę, kad yra dvasios skurdžiai ir įstatymus pradeda taikyti tada kai tai paliečia juos pačius arba ištinka tragedija. Kol vyraus savivalė, egoizmas, "slėpimasis po lapais", abejingumas, tol žmonės savo rankomis vykdys teisingumą. Bent jau taip kaip jie tai supranta.

Nekenčių vienos asabos, kuri mano esanti teisi ir daug žinanti, nors ni chuja nieko nenusimano: tai jai ananasai ant medžių auga, tai jinai lietuvių kalbą gerai žino, nors pati rusakalbė, it t.t. ir p.p.
Bet svarbiausia, kad tokios asabos niekas negali sutvarkyti, mat valdžia vadovaujasi patarle "duok durniui kelią". Bet kad asaba visus terorizuoja ir priverčia iš darbo išeiti ne vieną gerą žmogų ir darbuotoją, kažkodėl niekam neįdomu. Suprantu, kad bijojo, nes anksčiau jos vyras dirbo vidaus reikalų ministerijos sekretoriumi, bet dabar jį atleido. Matyt vis tiek baimės jausmas liko.
Šita asaba (žmogumi, o tuo labiau moterimi, negaliu pavadinti) prisibijo tik savo nuomonę turinčių asmenų, o visus kitus gali sau laisvai terorizuoti. Tik aš vieno nesuprantu: kaip neįmanoma sutvarkyti vienos bobelės? Ką jau jinai šitaip žino, kad gali šantažuoti visą valdžią? Tikrai nuoširdžiai nesuprantu.

Na nesistebiu, kad visi padorūs gydytojai išbėgo iš Lietuvos. Jei dar kokys tai liko, tai arba antrarūšiai arba geri gydytojai, bet jau per seni emigruoti. Kadangi mano gydytojos nebuvo, tai nuėjau pas kitą, kuri nifiga nieko nenusimano. Aš jai: "mane supūtė", o jinai: "gal susimušet nugarą?", aš jai sakau: "ne", o jinai: "pasidarykit kaklo nuotrauką". Ir žiūriu, tokia patenkinta, kad dar vienu atsikratė.
Nieko aš nesidarysiu, o pati gydysiuos liaudiškais metodais. Ir iš vis mano nuomone tokia - jei nebesugeba gydyti, tai geriau tegu negydo, jei nemėgsta savo darbo ir rūpi pinigai - tai ne tą profesija pasirinko. Vat taip.

Ale ot zaraza tas neuritas, jau visą savaitę negaliu kaklo pasukt. Tai dar blie ir į kitą sprando pusę persimetė:/  Taip nesinori eit pas tuos daktarus, bet turbūt reikės, nes greit imsiu sukinėtis visu korpusu. Kiba senatvė ateina, ne kitaip.

P.S. paskambinau į polikliniką ir sakau, kad užregistruotų, o manęs klausia: "kas jums yra?", aš: "nugarą skauda, neuritas", o man :"nugarą susimušėt?", " ne" - sakau, "vėjas perpūtė". Tai vat kokie mūsų medikai:P

Vaje, vaje. Neduok dieve, kad jus taip susuktų, kaip mane, tas jobanas neuritas:/ Ale nieko dirbt negali, nes taip skauda ranka ir petį, kad nors verk. Ot čia vis kašis kaltas, nes sedejau lauke ir laukiau, kad kas namo įleistų, tai vėjyje ir praleidau laiką. O dar ir mūsiškiai pralošė, tai dvigubas skūgis žemiau juostos (chm greičiau peties). Na vien žo nesėkminga diena tiek krepšininkams, tiek man.

Vat būna ir taip :)

Pasižiūrėjau šį filmą, nors kitų nesu mačiusi, bet šitas labai patiko. Nesu siaubo filmų gerbėja, tačiau šitas labai užgriebė. Ir aš supratau, kad ir kiek bėgtum, kad ir ką darytum, jei esi pasmerktas mirti -  tai ir mirsi. Gali po lapais pasislėpti, bet vis tiek bus taip kaip lemta ir nieko negalėsi pakeisti. Ilgą laiką galvojau, kad įmanoma padaryti taip kaip tau norisi, dabar po to filmo supratau, kad viskas yra iliuzija ir vis tiek bus taip kaip turi būti. Chmmm.. apie ką aš čia? A, apie filmą.  Siužetas geras, įtampa išlaikyta, nes lauki kas gi kitas "paties autus" (sakyčiaus nesveikas sportinis interesas). Tik vat pabaiga neišbaigta, nes nesupranti žūsta jie ar ne, ar tai vėl vieno iš herojaus vizijos. Gal sakau pabaigai pritrūko lėšų? Na bet šiaip ar taip verta pasižiūrėti.

Vakar pasižiūrėjau Humoro šou Nr. 1 per LNK ir supratau, kad lietuviai visiškai nemoka juokauti. Ši laida turėjo būti panaši Į KVN, kai tarpusavy kovoja komandos, tačiau lietuviai eilinį karta "apsilažalino".
Kovojo dvi įžymybių komandos, tačiau juokeliai, nors ir ne visi, buvo "Juokis" lygio. Verta buvo pasižiūrėti tik dėl Katkaus komentarų.
Tikiuosi, kad tokia laida ilgai neišsilaikys.

Vis galvoju: ar verta gyvenime ką keisti, jei viskas yra iš anksto numatyta? Ar reikia keisti save, savo požiūrį, galų gale gyvenimą? Gal geriau susitaikyt ir priimti taip kaip yra ir dėl nieko nesiparinti, nes nieko pakeist negali. Belieka laukti tai kas yra iš anksto nulemta, nebent tuos įvykius galima pagreitinti.
Kas tai karma, likimas, galų gale nesugebėjimas pažvelgti plačiau, pozityvaus mąstymo nebuvimas? Nežinau.

Sėdėjau šiandien geroje vietoje ir varčiau birželio mėnesio "Stilių" (o ką ten dar galima skaityt?:p). Bevartydama randu straipsnį su nuotraukom apie D. Britanijos ambasados organizuotą karalienės gimtadinio šventę. Žių dalyvauja ale vadinama Lietuvos "aukštuomenė", o dar atidžiau pasižiūrėjus matau, kad vienoje nuotraukoje ponas R. Maskoliūnas (tiksliau parašyta aktorė (neatsimenu nei vardo, nei pavardės) su draugu R. Maskoliūnų).
Suprantu, kad žmogus daug dirbo yra gabus ir protingas, bet kad iš mokslinių žurnalų patektų į "Stilių" ir dar kaip kažkieno draugas, tai atrodo kaip pigi "zviazda", kuri ieško "įtakingų ir garsių" asmenų, kurie galėtų pramušti į visuomenę.
Gaila pasidarė žmogaus, labai gaila.

Po pastarųjų paauglių-vandalų siautėjimo kapinėse, supratau vieną dalyką: jau geriau gyventi be vaikų, negu turėti tokius urodus, kaip šitos.... Tokios ne tik senatvėje, kad vandens neatneš, bet dar ir, atsiprašant, apšiks. Baisu.

Keistas buvo Manoelio de Oliveiros filmas "Kalbantis kinas".  Nesupratau, kur filmo esmė.
Filmo siužetas paprastas: istorijos profesorė su dukra keliauja į Mumbajų pas vyrą, kad praleistų su juo atostogas. Moteris su dukra keliauja kruizu, kad pastaroji susipažintų su Viduržemio jūros civilizacijomis.
Pasakojimas vyksta istoriniu-pažintiniu stiliumi ir man atrodo, kad filmas skirtas žiūrovams, kurie norėtų daugiau sužinoti istorinius faktus. Jokio veiksmo, jokios intrigos, tik pasakojimas ir tiek.
Ta kelionė abiems baigiasi tragiškai - jos žuva sprogus teroristų bombai. 
O kur esmė to filmo? Kodėl vyko viskas taip, o ne kitaip? Ką tuo norėjo pasakyti režisierius? Man iki šiol neaišku.
Gal dar nesubrendau tokiems filmams?

Na ką baigėsi atostogos (visai šūdinos) ir aš jau darbe. 
Ir niekaip negaliu prisitaikyti prie naujos gyvenamosios vietos. Niekas netinka: nėra kur pabėgioti, autobusai važinėja ne taip kaip reikia (ti iki darbo ėjau "peškomobiliu"), po renginių nežinau kaip grįžti vakare iš miesto, nes dar "nesugaudau" autobusų, niekaip negaliu susidėlioti daigtų, nes nežinau kur jie visi pasidėjo... ir taip toliau, ir panašiai.
Vienžo manęs laukia ilgas prisitaikymo procesas.

įsikūrėm, tik nuo to visai nelinksma. Jaučiuosi taip, kaip žuvis išmesta iš vandens. Liūdna, labai liūdna. Ir ką daryti? Tik vienas atsakymas - nežinau.

Atspėkit kokiame miuzikle skambėjo antrojo dainininko balsas?:p